Grožis iš Tolimųjų Rytų virtuvės

Po ištiso šimtmečio pertraukos vėl rašau , ir šįkart jūsų dėmesiui liaudiškos priemonės grožiui puoselėti iš pagyvenusių japonių repertuaro. Nesu tikra, kiek šie receptai priimtini ir tinkami europietiškai publikai, tenoriu pasakyti, kad, mano nuomone, daugumos septyniasdešimtį perkopusių japonių oda – siektinas (neaišku tik, ar pasiekiamas) idealas jų bendraamžėms lietuvėms.

Rytinis ritualas. Vakarų kosmetikoje – tiek pramoninėje, tiek naminėje – dažnai odai bei plaukams drėkinti ir maitinti pasirenkami riebūs kremai ir produktai; jei tai būtų valgis, priskirtume jį sunkiai virškinamų kategorijai. Japonijoje kremus ir losjonus dažnai nukonkuruoja įvairūs skysčiai: augalų ir žolelių vanduo veidui drėkinti, vandeningos vaisių ir daržovių veido kaukės, tonikai, purškiami skysčiai plaukų drėgmei ir struktūrai palaikyti ir t.t. Galbūt tai galima paaiškinti itin drėgnu Japonijos klimatu, kur oda ne taip išsausėja; šiaip ar taip, riebesnės odos „savininkėms“, net ir gyvenančioms Lietuvoje, visai verta išbandyti japoniškąją „drėkinimo sistemą“.

Veido valymui naudojamas aliejus (dažniausiai išgaunamas iš kamelijos riešutų, taip pat populiarūs sezamo sėklų ir graikinių riešutų aliejai. Suvilgius veidą aliejumi, jis „poliruojamas“pirštų galiukais, stengiantis švelniai, bet kruopščiai nuvalyti kiekvieną veido ir kaklo milimetrą. Tuomet riebalai ir nešvarumai nubraukiami nosinaite (geriau švaria, sausa medžiagine, bet galima ir popierine). Tokiu pat principu valomas ir makiažas (jokių sintetinių makiažo valiklių ir prausiklių). Tuomet veidas prausiamas šiltu vandeniu, vėlgi kruopščiai braukiant pirštais; kaip švelnų ir „nepiktą“ veido prausiklį galite naudoti silpną paprasčiausio ekologiško muilo tirpalą (pakanka įtarkuoti šiek tiek natūralaus muilo į geriamo vandens buteliuką ir kaskart prieš naudojimą išplakti). Galiausiai veidas nušveičiamas; tam paprastai naudojamas švelnios medvilnės ar muslino kapšelis, į kurį pridėta valomųjų savybių turinčių žolelių ar sėklų (aš asmeniškai pasirinkau paprasčiausia kavamale smulkiai sumaltas nekaitintas azuki pupeles; anot pažįstamų japonių poniučių, jos puikiai valo, minkština ir balina odą). Vakare tuo valymo ritualas ir baigiasi; ryte veidas pabaigai apšlakstomas lediniu vandeniu, energingai tapšnojant odą (šis švelnus „šokas“ stimuliuoja, stangrina ir skatina ląstelių atsinaujinimą). Vakare siūloma veidą sudrėkinti kukliu kiekiu su šiltu vandeniu (kad greičiau įsigertų) sumaišyto veido aliejaus (Japonijoje tai greičiausiai būtų kamelijų aliejus, Lietuvoje parduodama puiki alternatyva – ekologiškas kokoso riešutų aliejus), o ryte nuvalytas veidas tonizuojamas žaliojoje maccha arbatojepamirkytu vatos gabalėliu (tinka ir gyokuro arbata, iš kurios gaminama maccha; ji ne tokia brangi ir ne taip sudėtingai ruošiama).

Odos jaunystei ir grožiui palaikyti kaip tonizavimo ir maitinimo priemonė dažnai vartojamos vaisių lupenos: užtenka nuluptį vaisių, kurį ruošiatės valgyti, ir vidine žievelės puse sudrėkinti nuvalytą veidą (riebią, beriamą odą „pradžiugins“ citrusų, sausą – obuolio, ypač jautrią – kriaušės žievelė).

Svarbiausia nepamiršti, kad labiausiai veido odai (ir apskritai vidiniam beigi išoriniam grožiui) kenkia neigiamos emocijos, nepasitenkinimas, pyktis ir godumas, o taip pat kasdienis stresas ir nesantarvė su savimi bei kitais. Visi šie išgyvenimai kaip stikle atsispindi mūsų veide – jaunystėje tiesiog grožį darkančios mimikos, o vyresniame amžiuje – ir konkrečiose vietose susimetusių raukšlių pavidalu. Todėl ne tiek jau mažai laiko užimantis veido valymo ir drėkinimo rytualas (=rytinis ritualas, cha cha) gali pasitarnauti ir kaip priemonė nurimti, susikaupti, atgauti vidinę pusiausvyrą, pasijusti gražia ir priminti sau, kad reikia mylėti save bei  nebūtina apsunkinti gyvenimo sau pačiai.

Ypatingos priemonės problemiškai odai. Deja, švelnių kasdieninių priemonių kartais nepakanka išspręsti itin opioms problemoms, tokioms kaip visiškas išsausėjimas ar intensyvus bėrimas. Užkirsti kelią spuogams padeda į šiek tiek pasūdytą tyrę sutrinta šviežia rope – šį ne patį maloniausią birzgalą reikia užtepti ant išbertų ar paraudusių kūno vietų ir palaikyti nuo 15 iki 20 minučių, o tada nubraukti sudrėkinta servetėle.Naudoti ne dažniau kaip kartą per savaitę ar dešimt dienų. Švelnesnė, tinkama dažnesniam naudojimui kaukė išbertam veidui gaminama iš persimonų: prinokusį persimoną nulupkite, sutarkuokite ir nusunkite  sultis per medvilninį maišelį. Įmaišykite į jas šiek tiek krakmolo arba ryžių miltų, kad vos vos sutirštėtų, ir, užtepę ant veido, palaikykite 15 min, tada nuprauskite drungnu vandeniu. Jei išplitę išbėrimai nekamuoja, tačiau jaučiate, jog konkrečioje vietoje tuoj tuoj iškils didelis spuogas, palaikykite prie tos vietos prispaudę žalios bulvės ar persimono gabalėlį.

Nuo šalčio suskirdusiai ar pajūrio vėjyje išsausėjusiai odai atgaivinti ir pamaitinti siūloma kiaušinio baltymų kaukė: kiaušinio baltymus išplakite iki tirštumo (kol pasirodys baltosputų „kalvelės“, kaip gaminant morengą) ir aptepkite jais „kritines“ pavargusios, šiurkščios, pleiskanojančios ar sukietėjusios odos vietas, tokias kaip plaštakos, pėdos, keliai, alkūnės. Patogiausia tai daryti mirkstant vonioje, iškišus „aktualias kūno dalis“ iš vandens. Palaikykite apie 15 minučių ir nuskalaukite šiltame vandenyje.

Prašmatnios vonios. Prašmatnios daugiausia tuo, kad joms reikia ne pačių pigiausių ingredientų, bet taip pat ir tuo, kad po jų oda atsigauna ir tampa skaisti bei švelni kaip lepios aristokratės. Šviežių pankolio stiebų vonia ilgam sušildo; taip pat valo, minkština, švelnina ir ramina sudirgusią, pavargusią odą, balina ir stimuliuoja. Tereikia porą pankolių sukapoti į gabaliukus (nebūtinai labai mažus) ir sudėjus į plonos medvilnės maišelį įmesti į karštą vonią. Aromatas – skonio reikalas, bet man patinka salstelėjęs ir nuotaiką keliantis pankolių kvapas, kuris išlieka ant odos. Kita, dar prašmatnesnė maudyklė, turinti tūkstantmetę istoriją – toksinus iš organizmo šalinanti sakės vonia. Geriausiai tam pritaikyta tik Japonijoje parduodama (turi būti ir kur nors interneto platybėse!) būtent pylimui į vonią skirta tama-no-hada-no-sake, išvertus – „Gražios kaip brangakmenis odos sakė“, tačiau iš esmės tiks bet kokios rūšies ryžių vynas. Tiesiog įpilkite du litrus į karštą vandenį ir lepinkitės (ar kentėkite, viskas priklauso nuo požiūrio) jame ne mažiau kaip pusvalandį. Geriausia butų prieš lipant į tokią vonią nusiprausti duše. Net ir tai padarius, paprastai vonios vanduo lieka pastebimai purvinas – tai ne tik išoriniai, bet ir vidiniai nešvarumai, palikę jūsų kūną. Ši vonia regeneruoja odą, skatina kraujo cirkuliaciją ir ląstelių atsinaujinimą, stimuliuoja ir tonizuoja bei puikai padeda nuo raumenų skausmo.

Plaukams. Ko gero sunkiausiai įveikiama su plaukų grožiu susijusi problema – jų slinkimas. Būtent su juo kovoti padeda imbiero ir sezamo sėklų aliejaus įtrynimas. Šį mišinį kaskart prieš naudojimą paruoškite iš naujo  (pastovėjęs jis nebetinkamas): sutarkuokite nedidelį gabaliuką šviežio imbiero, nuspauskite sultis per medvilnės gabalėlį ir sumaišykite su tokiu pat kiekiu sezamų aliejaus. Įmasažuokite į galvos odą ir plaukų šaknis, palaikykite 10 prieš plaudamos galvą įprastu šampūnu. Užtenka panaudoti kartą per savaitę ar dvi. Jautresnę odą gali suerzinti aštrus imbieras, nuskalaukite mišinį iš karto, jei tik imsite jausti perštėjimą ar pastebėsite paraudimą ir kitą kartą ruošdama šią kaukę sumažinkite imbiero sulčių kiekį.